Germanų ir baltų-slavų kalbos: bendra kalbų grupė ar fikcija?

 

Organizatoriai:

 

Aprašymas:

Sekcijos tikslas – įvertinti įrodymus apie ypatingą baltų-slavų ir germanų kalbų grupių, indoeuropiečių prokalbės šakų, ryšį. Nuo tada, kai Augustas Schleicheris įtraukė slavų-germanų kalbų grupę (Slawogermanen) į savo genealoginį kalbų medį (Stammbaum) kaip vieną iš pagrindinių šakų (Schleicher 1853), mintis, kad abi grupės turi ypatingą giminystę, sulaukė ne mažiau kaip trijų monografijų (Hessencamp 1876; Stang 1972; Nepokupny et al. 1989). Tačiau šiuo metu, atrodo, vyrauja bendra agnosticizmo atmosfera (Kümmel 2022: 264; Pronk 2022: 287) arba alternatyvus baltų-slavų kalbų siejimas su indų-iranėnų kalbomis (Ringe, Warnow & Taylor 2002: 87; Olander 2019; Kassian et al. 2021; Kroonen 2022: 166–167). Šiuose modeliuose panašumai su germanų kalbomis aiškinami ne bendru paveldu, o kontaktais. 

Pastaraisiais metais susidomėjimas indoeuropiečių filogeneze didėja iš dalies dėl daugelio garsių tyrimų, kuriuose bandoma pritaikyti kompiuterinius evoliucinės biologijos metodus (Grey & Atkinson 2003; Bouckhaert et al. 2012; Chang et al. 2015; Heggarty et al. 2023). Nors šie tyrimai buvo plačiai kritikuojami lingvistų, jie prisidėjo prie diskusijų atnaujinimo, kaip ir neseniai išleista monografija apie indoeuropiečių filogenezę (Olander (ed.) 2022) bei svarbios studijos, keliančios konkuruojančias germanų-keltų (van Sluis et al. 2023) ir indų-slavų kalbų (Palmér 2024) grupių hipotezes.  

Mokslininkų susidomėjimas indoeuropiečių migracijomis įgijo papildomą pagreitį po senovinių organizmų DNR tyrimų revoliucijos, nutraukusios senas diskusijas dėl indoeuropiečių protėvynės (Allentoft et al. 2015; Haak et al. 2015) ir atvėrusias kelią subtilesnėms diskusijoms apie vidinę kalbos diversifikaciją iš stepių. Naujausiame McCollo et al. dar nepublikuotame tyrime (2024) pateikti genetiniai duomenys, gauti iš senovinių organizmų DNR, rodantys galimą germanų kalbų plitimo transbaltišką vektorių, datuojamą laikotarpiu, vėlesniu nei prieš 4000 m. Ar šie įrodymai galėtų būti palankūs abiejų šakų filogenetiniam siejimui, o gal suteiktų naują abiejų grupių kontaktų kontekstą?  

Visuotinai pripažįstama, kad giminiškų kalbų grupė geriausiai atpažįstama iš reikšmingo skaičiaus bendrų išskirtinių inovacijų, iš kurių didžiausią įrodomąją galią turi fleksijos inovacijos (Clackson 2022). Tačiau rėmimasis vien tik fleksija yra nepakankamas įrodymų požiūriu – tiek dėl to, kad morfemos dažnai būna labai trumpos (Campbell & Poser 2008: 215–223), tiek dėl to, kad jų yra nedaug. Daug daugiau įrodymų galima rasti kalbų žodyne, į kurį, kaip antai, dėmesį sutelkė Stangas (1972). 

Praėjus penkiasdešimčiai metų po Stango tyrimo, ne visos 188 jo nustatytos leksikos izoglosos atlaikė reviziją. Angl. short ‘trumpas’ siejimas su lietuvių sker̃sti (Stang 1972: 59) tapo abejotinas atradus Winterio dėsnį (Winter 1978), o atnaujinus dalies kalbų paliudijimo duomenis, kai kurios žodžių sąsajos tapo nebe išskirtinės: prie lie. lèsti ir s. angl. lesan ‘rinkti’ prisidėjo hetitų liss- (Oettinger 1979: 206). Archeobotanikos duomenys rodo, kad baltiškas žodis, įvardijantis rugius, turi būti atėjęs iš germanų kalbų, nes rugių auginimas pasiekė rytinę Baltijos jūros dalį tik romėniškajame geležies amžiuje (Jakob 2024: 194). 

Jei paaiškėtų, kad izoglosų reikšmingai daug, kaip būtų galima interpretuoti šį faktą – kaip kalbų grupę, kontaktų rezultatą ar abiejų požymių kombinaciją? Jei bendri žodžiai yra kontaktų rezultatas, iš kur jie atsirado? Juk žodžiai retai kada atsiranda iš niekur. Galbūt kai kurie jų galėjo būti pasiskolinti iš nepaliudytų kalbų, kurias vėliau pakeitė germanų ir baltų-slavų kalbų protėviai? 

Kviečiame siūlyti pranešimus šiomis temomis:  

  • svarstymai apie baltų, slavų ir germanų kalbų leksikos, darybos, gramatikos ir morfologijos izoglosas;  
  • izoglosų aiškinimas: atsiradusios dėl kontaktų ar beñdros inovacijos;  
  • izoglosų atsiradimo mechanizmų aptarimas.  

Taip pat laukiame daugiadisciplininių tyrimų. 

 

Literatūra

  • Allentoft, M.E. et al. 2015. Population genomics of Bronze Age Eurasia. Nature 522, 167–172.
  • Bouckhaert, R. et al. 2012. Mapping the origins and expansion of the Indo-European language family. Science 337, 957–960.
  • Campbell, L. & Poser, W.J. 2008. Language Classification: History and Method. Cambridge University Press.
  • Chang, W. et al. 2015. Ancestry-constrained phylogenetic analysis supports the Indo-European steppe hypothesis. Language 91(1), 194–244.
  • Clackson, J. 2022. Methodology in Linguistic Subgrouping. In: T. Olander (ed.), The Indo-European Language Family. Cambridge University Press.
  • Grey, R.D. & Atkinson, Q.D. 2003. Language-tree divergence times support the Anatolian theory of Indo-European origin. Nature 426, 435–439.
  • Haak, W. et al. 2015. Massive migration from the steppe was a source for Indo-European languages in Europe. Nature 522, 207–211.
  • Heggarty, P. et al. 2023. Language trees with sampled ancestors support a hybrid model for the origin of Indo-European languages. Science 381, Issue 6656.
  • Hessencamp, R. 1876. Ueber den Zusammenhang des lettoslavischen und germanischen Sprachstammes. Leipzig: Hirzel.
  • Jakob, A. 2024. A History of East Baltic through Language Contact. Leiden–Boston: Brill.
  • Kassian, A.S. et al. 2021. Rapid radiation of the inner Indo-European languages: an advanced approach to Indo-European lexicostatistics. Linguistics 59(4), 949–979.
  • Kümmel, M.J. 2022. Indo-Iranian. In: T. Olander (ed.), The Indo-European Language Family. Cambridge University Press, 246–268.
  • McColl, H. et al. 2024. Steppe Ancestry in western Eurasia and the spread of the Germanic Languages. Preprint version posted on bioRxiv, 14 Mar 2024, doi.org/10.1101/2024.03.13.584607
  • Nepokupnyj, A.P. et al. 1989. Общая лексика германских и балто-славянских языков. Kyiv: Naukova dumka.
  • Oettinger, N. 1979. Die Stammbildung des hethitischen Verbums. Nürnberg: Carl.
  • Olander, T. 2019. Connecting the dots: The Indo-European family tree as a heuristic device. In: S.W. Jamison & B. Vine (eds.), Proceedings of the 29th UCLA Indo-European Conference. Bremen: Hempen, 181–202.
  • Olander, T. (ed.) 2022. The Indo-European Language Family. Cambridge University.
  • Palmér, A.I. 2024. Indo-Slavic lexical isoglosses and the prehistoric dispersal of Indo-Iranian. PhD Diss. Leiden.
  • Pronk, T. 2022. Balto-Slavic. In: T. Olander (ed.), The Indo-European Language Family. Cambridge University Press, 269–292.
  • Ringe, D., Warnow, T. & Taylor, A. 2002. Indo-European and computational cladistics. Transactions of the Philological Society 100(1), 59–129.
  • Schleicher, A. 1853. Die ersten Spaltungen des indogermanischen Urvolkes. Allgemeine Monatsschrift für Wissenschaft und Literatur 3, 786–787.
  • van Sluis, P. et al. 2023. European prehistory between Celtic and Germanic. In: K. Kristiansen et al. (eds.), The Indo-European Puzzle Revisited. Cambridge University Press, 193–244.
  • Stang, C.S. 1972. Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. Oslo, Bergen & Tromsø: Universitetsforlaget.
  • Winter, W. 1978. The distribution of short and long vowels in stems of the type Lith. ė́sti : vèsti : mèsti […]. In: J. Fisiak (ed.), Recent Development in Historical Phonology. The Hague: Mouton, 431–446.

 

Tezių teikimas: 

Jei norite skaityti pranešimą šioje sekcijoje, prašome užpildyti tezių teikimo formą.